Madagaskaras II: transportas reikalauja kantrybės, ir didelės

Prastokai Madagaskare su viešuoju transportu. Praėjus valandai po saulėtekio jau stovėjau prie kelio, ir laukiu, laukiu… Po valandos pravažiuoja pirma transporto priemonė, motociklas su 2 žmonėmis ir dar puspilniu ryžiu maišu ant bagažinės, pakelia ranką, nusišypso, ir nuvažiuoja. Dar palaukiau ir padariau išvada, kad greičiau bus iš vietinio kaimelio rast transportą. Pakeliui iki jo, dar vandens telkinį radau, išsimaudžiau, išsiploviau pagrindinius rūbus, ir toliau žygiuoju. Kaimelyje stovėjo sunkvežimis, kuris kėbule gali vežti keliauvius. Apsidžiaugiau, ir einu iki jo. Vairuotojas laimingai šypsojosi, bet nelabai suprato, ko noriu. Iš už kampo pasirodė kareivinę aprangą apsirengęs pilietis ir skrybėle pasipuošęs žmogus, kuris, paklaustas vardo, prašė visus jį vadinti Papa. Su tradiciniais brėžiniais ant smėlio (ir štai Afrikos privalumas, kokiame Milano centre nepabraižysi taip, ir reikia nešiotis popierių ir tušinuką), paaiškinau kur noriu, nebuvo sudėtinga, nes tik apie 40km tiesiai vieninteliu per kaimelį einančiu keliu. Papa džiaugsmingai suriko ”ooo, aš irgi pakeliui važiuoju. Važiuojam kartu.”. Ir dar pridūrė jau gana tradiciniu pasidariusia Afrikoje fraze ”išvažiuojame dabar.”. ”Labai gerai!” – atsakiau, ir pridūriau: ”Aš tik nubėgu prisipilti vandens ir galime keliauti“. Tik vėliau vėl pavirtino Madagaskaras, kad čia ”dabar” nereiškia to paties, ką ir Europoje.

Vandentiekio, kaip tokio dalyko, už didesnių miestų ribų nerasta. Taigi, čiaupų, dušu ar skalbimo mašinų irgi nėra. Bet yra kitokia alternatyva – vandens gręžiniai ir pompos. Tokių kol kas ir Lietuvoje galima rasti. Principas paprastas – spaudi ir keli rankena, ir bėga vanduo. Vietinės kaimelio mergaitės padeda keliautojui prisipilti vandens iš šito specifinio krano. Įdedu į butelį bakterijas užmušančias tabletes. Ir tai sukėlė klausimų jau pažįstamiems Papai ir kareiviui, nes juk jie geria tą vandenį nefiltruota.

Stovime trise, ir laukiu transporto. Ką gi, neilgai trukus supratau, kad greit neišvažiuosime, tas sunkvežimis niekur nesiruošia važiuoti, o mikroautobusiukų, džipu ar kitų sunkvežimių važiuojančių pro kaimelį nesimato. Kas valandą ar dvi pravažiuoja po vieną, ir tai ypatingai perkrauti, iki tokio lygio, kad keletui žmonių nebuvo vietos viduje, ir jie laikosi už stogo ir stovi ant buferio.
Laukdamas aprodau kuprinę susidomėjusiems vietiniams, nepabijojusiems prieiti ir pasisveikinti su keliautoju. Jie pakiloja kuprinę, kai kurie vaidina, kad labai sunki, ir todėl net negali pakelti. Jie apžiūri mano minkštąjį miegojimo kilimėlį, paspaudžia. Dažnai šneka tik malagasių kalba, todėl į kitus klausimus, jie gauną mano lietuvišką atsakymą ”ne, žinokit, nesuprantu, ką šnekat”.

Papa bando klausti, kiek lėktuvo bilietas iš Europos į Madagaskarą, bet neišduodu tokiu paslapčių besivystančiose šalyse. Jis išsilavinęs žmogus, buvęs miesto meras, kuriam 63 metai, nors atrodo jaunatviškai. Dėl šalies ekonominės situacijos, netekę jam skraidyti didesniais atstumas, todėl gana nustemba, kad tarp Europos ir Madagaskaro yra tiesioginiai reisai, kurie trunka ne 4 dienas, kaip prieš tai galvojo, o tik 10 valandų.

Kai ilgai lauki, ir sulauki, tai netgi laimingesnis jautiesi, ir labai įvertini, negu iškarto gavęs, ir taip pagaliau pradėjome važiuoti sušokę į sunkvežimio kėbulą! Tiems kas mėgsta skaičius, laiką paskaičiavau, tai nuo to momento kai pasakė ”Dabar išvažiuojam” iki kol pajudėjom praėjo 5 valandos. Bet užtat koks džiaugsmas pagaliau važiuoti! Vietiniai malagasiai tiesiog išsišiepę iki ausų, kartu ir aš. Vėjas maloniai pučia į veidą, ir turint lakesnę fantaziją galima įsivaizduoti, kaip važiuoji motociklu atogrąžų keliais, arba kad dalyvauji Paryžius-Dakaras ralyje sunkvežimiu kategorijoje. Ir štai judu Madagaskare toliau į nežinomybę…