Toliau keliavau sostinės link. Transporto nedaug tai pagrindinis keliavimas sunkvežimiais. Už juos vietiniai moka tiek pat, kiek ir už autobusus (500km – 50Lt). Turistą, kuris gražiai paprašo, dažnas vairuotojas priima keliauti nemokamai.

Sunkvežimiai amerikietiški ir dideli. Jie turi lovas, kuriuose miega vairuotojai, arba sėdi keleiviai. Kartais netgi iki 12 žmonių sėdi ant tos lovos ir važiuoja kelias ar keliolika valandų.

Arčiau sostinės privačių mašinų daugiau, ir jas galima tranzuoti ir taip sutikti kitokių profesijų žmonių. Važiavau su Baltarusijoje studijavusių policijos viršininku, su verslininku turinčiu savo viešbutuką ir kavinė. Pastarasis dar nuvežė, aprodė mane pažystamiems, o aš apžiūrėjau jo namus, kurie primityvus, nes turi tik lovas ir tinklelius nuo uodų. Kitas Mozambikietis , kuris prekiauja kompiuteriais, kvietė į svečius vasara ir labai svajojo apie baltaodes šviesiaplaukes mėlynakes lietuvaites.

Įveikus 2500km jau buvau vėl sostinėje. Susiradau per „Couchsurfing‘ą“ ypatingai svetingą ir draugišką Mozambikietį. Namai gana dideli, 5 kambariai. Jis gyvena su žmona, ir kelių mėnesiu vaiku. Penktadienio vakarą, šeštadienį ir sekmadienį praleidome lankydamiesi svečiuose arba priimdami pas save. Susipažinau su daug jo draugų, kurių daugelis yra išsilavinę, gerai šneka angliškai.

Pats namų šeimininkas yra studijavęs Italijoje, baigė žurnalistikos ir psichologijos mokslus. Labiausiai įstrigus pokalbiuose frazė „nevadinti žmonių kategorijomis: bosas, šefas, mokytojas, daktaras, ponas nes tai mus paverčia skirtingais. Jeigu paversi pasaulį paprastą, sukurti naują, kuriame neegzistuoja limitai.”