Savaitė prasidėjo ir pasibaigė Zambijos sostinėje Lusakoje. Pirmadienį gyvenau toliau Kiniečių fermoje. O antradienį persikrausčiau į tikrų afrikiečių šeimą. Į svečius priėmęs Vincentas religingas žmogus. Namuose nemažai gyventojnemažai žmona, 9 ir 2 metų amžiaus sūnus ir dukrelė 6 metų. Vyko apsikeitimas žiniomis tarp mūsų kultūrų. Papasakojau apie Lietuvą, kaip ten žmonės gyveno ir gyvena. Su pagalbininkais pasigaminome bulvinius blynus. O aš apie jų sužinojau.

Zambijoje tokia pačią košę valgo pietūs, vakarienei su daržovėmis ir pagrindiniu patiekalu žuvimi, kiauliena ar ožio mėsa. Vincentas kilęs iš Bembos genties ir papasakojo įdomesnių tradicijų. Pavyzdžiui, jeigu miršta žmogus tai jo vardu pavadinamas kitas žmogų. Viena diena gali pasikeisti tavo vardas ir nieko nepadarysi. Taip daroma iš pagarbos mirusiam. Dažnai našlė pradeda gyventi su senojo vardo naujų šeimininkų. Gentyse surengtos specialios gyvenimo mokyklos. Principas paprastas, grupelė berniukų išvedama į džiungles toli nuo aplinkinių. Mokytojas būna kaimo vyresnysis, kuris jau matęs gyvenimo. Paskaitos gyvenimiškos kaip užkurti ugnį, kaip suverpti kimili, kaip gyventi šeimoje, kaip prižiūrėti gyvulius. Dažnai paskaitos vyksta keletas savaičių per kurias negrįžtama į namus. Berniukai ir mergaitės mokomos atskirai. Per eilinį pasivaikščiojimą po miesta buvo apklaustytos mano kišenės. Buvau jau be baigiantis ekskursija ir žiurinejau kuris gatvės prekeivis parduoda vandenį. Netikėtai prišoko žmogus ir pradėjo purtyti ranką. Po kelių sekundžių kitas žmogus duoda man lipdukus, kuriuos pats sukūriau ir atsispauzdinau. Nesupratau kas vyksta ir kaip jie atsidūrė pas svetimšalį. Keli praeiviai pradėjo šnybzdėti „einam einam greičiau einam“. Užklausiau vieno sakytojo „o kas gi kaip atsitiko“ ir paaiškino, kad bandė mane apvogti nes galvojo kad ten pinigai, bet pamatė, kad ne vertinga ir grąžino.