24 savaitė. Beždžionės nepriima nakvynei. Europai yra ko pasimokyti iš Afrikos nykštukės Rvandos [90s skaitymo]

Tranzuoju Ruandos link per šiaurės Tanzaniją. Aplinkui, kaip ir dykumos, kaip ir savanos. Atrodo, lyg per kelius šimtus kilometru sunku miestelį rasti. O jeigu privažiuoji kaimelį, tai jie atrodo lyg atgal į praeitį grįžtum: namai iš molio, gyventojai necivilizuoti.
Mano kelionės draugai nusuka į kitą pusę, aš išlipu. Aplinkui gražu: uolos, kalnai. Pasuku į didesnės kalvos puse ir žygiuoju. Pradedu lipti. Po truputi tamsėja, saulė jau nusileidus. Iki viršunės jau nebetoli, beveik matau. Bet išvydau beždžionės siluetą. Su savo gentainėmis jos rėkė „ou ccccy ou“ (kas reiškia, nesiartink į mūsų teritorija). Nusprendžiau nebandyti beždžionių dragiškumo, nebelipau aukštyn ir pasistačiau palapinę.
Pasiekiau Ruandą. Nepaprastai graži šalis, kartais vadinama „tūkstančio kalvų šalimi“. Aplinkui žalia. Šalis yra beveik 3 kartus mažesnė negu Lietuva, bet gyventojų 10 milijonų turi. Todėl kiekvienas žemės lopynėlis panaudotas. Populiariausi čia auginti bananus ir ryžius. Viskas apdirbama rankomis, nors vargu ar užvarytum techniką ant statoku kalvų.
Ko galėtumėme pasimokyti iš Ruandos? Švaros miestuose. Šiukšlių mažiau negu švariojoje Danijoje ar Vokietijoje. Ruandoje plastikiniai maišeliai nelegalūs. Juos netgi atima iš turistų. Šalyje naudojami tik popieriniai maišeliai. Ruandoje karta per mėnesį yra švaros diena. Per ją gyventojai kuopia miestus.