5100 metrai virš jūros lygio. Faina? Ne. Smagu? Ne. Kodėl? Aukščio liga užpuolė. Galvą skauda. Būna tokio skausmo keletas lygių. 1. Truputi skauda 2. Labai skauda. O man jau trečias prasidėjo, kai tiek skauda, tiek sukasi viskas aplinkui, kad bet ką suvalgius, išvemiu iškarto. Iki viršūnės dar 4 valandos lipimo. Ir tada papildomos 4 valandos grįžimo į aukštį, kuriame nebestiprėtu mano liga. Mintys kyla, gal nebekentėti, nebelipti į aukščiausią Europos kalną, pasiduoti ir lipti žemyn?..

Bet apie viską nuo pradžių. Elbrus yra auksčiausias Europos kalnas, kurio viršūnė 5636m. Kadangi yra toli nuo ekvatoriaus todėl deguonis yra mažiau tokiame pačiame aukštyje. Palyginus pavyzdžiui su Kilimandžiaro viršūne (5950m) ten yra tiek pat deguonies, kiek šituose Kaukazo kalnuose ties 4800 metru. Kalnas visdar geografiškai yra Europoje nors ir yra Kaukaze. Pasiekti jo viršūnę ir buvo mano tikslas.

Atvykstu į Čeget miestelį, apsigyvenu viešbutuke, susipažįstu su dar 5 keliautojais, kurie bus grupėje kartu. Kita dieną pirmasis aklimatizacinis žygis į apie 3700m viršūnė, kurios pavadinimas išvertus iš vietinės kalbos skambėtų taip „juodieji akmenys kur kiaulės pėsčios vaigšto“. Visi pasiekėme ją be didesnių problemų.

Dabar poilsis ir nuo ryto kraustomės į stovyklą iš kurios prasidės lipimas. Jinai 3600 metru aukštyje.

Antrasis aklimatizacinis žygis dabar į 4700 metrų aukštį. Pradžioje visi einame kartu bet vėliau pasidaliname į 2 grupeles: greitesni ir lėtesni. Bendras visos grupės fizinis pasiruošimas stebina. Amerikietis Jones yra per 2:45 valandos įveikęs maratoną, finišavęs keleta geležinio žmogaus varžybas (3.8km plaukimas, 180km važiavimas dviračiu, 42.195km bėgimas). Kitas amerikietis Nick įveikęs puse tiek. Mano sąskaitoje tik keletas nelabai greitų maratonų ir 79km bėgimas Alpėse. O kolkas paskutinis žygiuojantis belgas Marten yra tik pusmaratonių (21km) bėgikas.

Po žygio grįžus į stovyklą man nežymiai skauda galvą, todėl gaunu tablečių. Amerikiečiui Nick akis paraudonavusios nuo saulės. Pagaliau supratau kodėl gidas liepė pasiimti gerus akinius nuo saulės, nes neįmanoma tokiame aukštyje tarp tiek sniego žiūrėti be jų. Kita diena poilsis. Gidas rusas Ženia (angliškai pasivadines Jonny) apmoko, kaip reikia vaigsčioti kalnuose, kaip naudotis ledkirčiu.

Keleta kartų pakartoja frazes „Jūs esate viena komanda, Jūs brangi ir gerai sutepta VIENA mašina. Jūs visi esate vienas bendras kūnas“. Po pietų gidas pasižiūrėjęs orų prognozę nusprendžia, kad geriausiai pradėti lipt į Elbrus viršūnę ryt, nes tada geriausi savaitės orai. Grupėje iškarto nerimtis. Rytoj didysis išbandymas. Nakty nesimiega. Nueiname miegoti iškarto po vakarienės, 19 valandą. Užmiegu tik vidurnakti, o po 45 minučių reikia keltis ir ruoštis.

Susiruošėme ir saulei kylant buvome jau pakeliui!

Pasiekus 5000 metrų virš jūros lygi pasidarė bloga. Galva sukas. Kuo toliau, tuo blogiau. Vienintelis vaistas, suktis žemyn. Bet negi dabar mesi tikslą. Žingsniuoju, ir užsibrėžiu naują mažąjį tikslą viršūnės link. Kartais tai būdavo ištverti iki kitos pertraukos, kartais dar 15 minučių, o kartais dar iki kito žingsnio. Prie pačios viršūnės sunkiausiai, reikia virvėmis prisirišti. Kartą nuslystu, bet virvės sulaikė. Ir štai mes viršūnėje!!!! JEEE!! Norisi tiesiog rėkti AAAAA. Bet iš pavargimo mūsų veidai tik menką šypsena išspaudžia. Visgi dar laukia kelias atgal. Pirma karta žygyje per prievarta prisiverčiu kažką suvalgyti. Suvalgau saldainį, ir po 10 min netyčia iškrenta jis kartu su visa mano skrandžio turiniu.

Tik pradėjus leistis, paslystu ir čiuožiu stačia nuokalne. Greitai prisiminiau pamokas, įsmeigiau ledo kirvuką ir užguliau jį visu svoriu. Fuuu. Dabar reikės atsargiau eiti. Kuo žemiau leidomės, tuo gerėjo nuotaika, o savijauta taisėsi.

Grįžę į namelį jau galėjome džiaugtis pasiekimu, deja, bet nebuvo jėgų. Šiam kartui tiek. Dabar jau esu Azerbaidžane. Prieš palikdamas Rusija buvau išvežtas į policijos nuovada. Bet apie tai kitame pasakojime. Iki! Linkėjimai iš labai karštos ir prabangios sostinės Baku! Osvaldas