Ta proga, kad Šiaurės Korėja (arba korektiškesnis, tolerantiškesnis pavadinimas būtų Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika) uždarė sienas turistams, dėl ebolos grėsmės, pasakojimas apie kelionę joje.

Vienintelis legalus būdas patekti į Šiaurės Korėja yra turistinė ekskursija. Todėl paieškojęs internete nesunkiai radau geriausią kainą 5 dienų ekskursijai siūlančią agentūra. Aplankėm ne tik sostinę, bet ir keletą kitų miestelių, sustojome pakelėse. Taip pat matėm paprastų miestelėnų, kaimiečių gyvenimą pro traukinio langą.

Apie viską nuo pradžių nuotraukose

Bilietas į sostinę. Įdomu, kad be kiniečių ir korėjiečių kalbos taip pat yra ir rusų.

Kirtimas sienos tarp Kinijos ir Šiaurės Korėjos

Mus jau iš anksto prigązdino, kad bus rimta paieška. Įsivežti GPS prietaisus (gerai, kad dar jie nesupranta, kad išmaniuosiuose telefonuose irgi yra GPS), satelitinius telefonus (ar fotokameras) ar kitokį prietaisą kuris gali būti skirtas šnipinėjimui yra griežtai draudžiama. Tik atėjęs pareigūnas užsirašė, kiek telefonų įsivežame į šalį (nes jų skaičius ribojamas ir kad paprasti žmonės jų neturėtu). Parodau savo Samsungą ir užsirašo, kad tik vieną turiu. Dar niekados kertant sieną nebuvo mano daigtai iškraustyti iki slapčiausių kišenėlių. Iškraustė ir mano elektronikos dėtuvę. Kaip tik tuo momentu sustojo širdis, kai pamačiau, kad visgi dar vieną išmanųjį telefoną turėjau. Iškarto mintys galvoje „bet aš užmiršęs buvau apie jį…. Nenorėjau įsivežti jo nelegaliai…“. Pareigūnai susižvalgė, vienas išbėgo prie viršesnio. Mano nerimas visdar auga. Stengiuos jo neparodyti (juk gi nėra ko bijoti, juk ne šnipas esu.). Po keletos minučių grįžta pareigūnas, ir pataisė mano imigracijos lapelyje, kad turiu 2 telefonus. Venas užplūdo adrenalinas, kad viskas gerai baigėsi. Aš jau Šiaurės Korėjoje. Važiuojame dar apie 12 valandų iki sostinės ir dairomės pro langus.

Atvykus į sostinę buvome uždaryti į viešbutį, kuris yra saloje ir gerai saugomas, kad tik nepabėgtumėme naktį. Ekskursijos metu mūsų 20 žmonių grupę prižiūrėdavo 4 gidai (iš kurių buvo 2 agentai, kurie nekalbėjo su mumis, o tik sekė).

Gidai teigia, kad didžiausias Šiaurės Korėjos tikslas yra kad abi korėjos susijungtu, bet kadangi pietinė Korėja yra okupuota JAV, tai yra neįmanoma.

Lyderio Kim Jong-il mirtis griebianti už širdies. Jis jau būdamas garbaus amžiaus, sirgdamas vistiek tęsė darbus. Kartą nepaklausęs gydytojų nurodymų išvažiavo susitikti su žmonėmis į kaimelį. Važiuodamas traukiniu dirbo prie abiejų korėjų susijungimo plano (tai jo didžiausia svajonė), ir tuo metu mirė. Aplankėme lyderio darbo traukinio vagoną. Įdomiausia, kad Šiaurės Korėjos lyderiai naudojasi Apple kompiuteriais, nors jie kurti didžiausios priešės JAV.

Ant svarbių pastatų pakabinti lyderių paveikslai.

Štai kas buvo mums draudžiama (todėl taip ir įdomu) – pamatyti paprastų žmonių parduotuves. Turbūt jau labai pagirioti, kad tiek vandens, kad net virtinos lūžta.

Sveiki sugrįžę į sostinę Pchenjanas (3 200 000 gyventojų). Bet pala, pala… Kur mašinos?

Nebe sostinė, bet mašinų vistiek trūksta. O dėlto trūksta, kad kurą reikia importuoti, o tai labai brangu paprastam žmogui. Elektra irgi labai branginama ir ypatingai taupoma.

Spalvingasis šokių festivalis.

Tradicinės suknelės dažniausiai margaspalvės.

Iš kiekvienos šalies kaip suvenyrą (o dažniausiai vienintelį) pasiemu valiutos. Deja, Korėjoje turistams negalima turėti vietinių pinigų, o už prekes, paslaugas atsiskaitydavome eurais, doleriais ar kiniškais RMB.  Na bet kaip čia išvyksi nepabandęs… Buvo ekskursija į atrakcionų parką, kur begalės žmonių ir pabėgti nuo grupės lengva. Nepastebėtas pasišalinau ir nuėjau į kioskelį pardavinėjanti popkornus. Paprašiau ir padaviau eurus, tikėdamasis grąžos vietiniais pnigais. Eilėje stovėjęs kareivis pakalbėjo su pardavėja ir gražos negavau. Dar karta pabandžiau gėrimu kioske, bet svajonė neišsipildė. Bet prieš pat išvažiuodamas viešbučio parduotuvėje paprašiau, pardavėjos išsigando, ir pridėjusios pirštą prie lūpos sušnipštė „šššŠŠšš“.  Gavau visiškai naujus banknotus vokelyje ir gana geru kursu pakeistus. Tereikėjo tik paslėpti kuprinėje, kad tik pasieniečiai neatrastu. Štai tokie pinigai iš Šiaurės Korėjos. Pastebėkite, kad atvaizdai yra paprastų žmonių, norint iškelti paprastą žmogų (o ne didvyrius ar nusipelnusius žmones)

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad Šiaurės Korėja ganėtinai keista valstybė, išsiskirianti iš visų jau aplankytų šalių. Ekskursijos metu matėme tik gerąsias šalies puses ir tai mus sužavėjo. Šitam kartui tiek iš kelionių. Osvaldas P.S. Nenuvertinkit ir nesijuokit iš Šiaurės Korėjos, juk tai 4 pagal didį armija pasaulyje (netgi didesnė už Rusijos, Japonijos ar Pakistano)