Autorius: Linas JOCIUS – “Sekunde”

Jei reikėtų išrinkti praėjusių metų magelaną – juo neabejotinai didžiausių šansų tapti turi Osvaldas Rokas. Į tokį titulą 24-erių jaunuolis drąsiai pretenduotų ir 2013-aisiais: ar gali būti kas nors egzotiškiau už kvapą gniaužiančią kelionę autostopu per Afriką?

Panevėžietis O. Rokas baigė Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnaziją, įstojo į Danijos universitetą, studijavo informatikos inžineriją. Po 3,5 metų jaunuolis laikė rankoje aukštojo mokslo diplomą.

“Gyvenau Kopenhagoje, dirbau informatikos inžinieriumi saugiame ir komfortiškame biure. Klibėjo mintis, kad reikia nebelaukti ir gaudyti savo svajonę – pamatyti pasaulį. Dabar kiekvieną dieną keliuosi su saule, gilinuosi į kultūrą, papročius ir daug klausinėju. O informatika liko kaip hobis ir proto mankšta, kuri leidžia užsidirbti vandeniui, duonai, vizoms ir lėktuvo bilietams”, – savo tinklaraštyje rokaso.com savo istoriją pasakoja Osvaldas.

Vaikinas jautė – dabar yra geriausias laikas čiupti svajonę ir ją realizuoti. Vėliau galbūt atsiras priežasčių, kodėl keliauti po pasaulį nebebus galimybių.

2013-ųjų pavasarį prasidėjo Osvaldo didieji nuotykiai. Tiesa, darbdaviai Danijoje perspektyvaus informatiko nenorėjo taip lengvai paleisti ir pasiūlė neįtikėtiną kompromisą: dirbti nuotoliniu būdu.

“Daugelis klausia, iš kur turiu pinigų lėktuvų bilietams, pragyvenimui. Narkotikų tikrai negabenu ir kontrobanda neužsiimu” – juokiasi Osvaldas. “Štai ir atsakymas: keliauju ir dirbu. Savaitę programuoju, porą savaičių keliauju. Atsiunčia man užduotis, ką turiu padaryti, jas įvykdau ir laisvas, vėl turiu laiko toliau judėti į priekį”, – pasakojo informatikos specialistas.

Per pasaulį – keliant nykštį į viršų

Kiekvieną žiemą, prieš didžiąsias metų šventes O. Rokas grįžta į gimtinę. “Kai gyvenau Danijoje, per Kalėdas keliaudavau namo į Panevėžį, Naujuosius metus taip pat sutikdavau gimtinėje. Šios tradicijos nelaužau ir pažindamas pasaulį”. Šie metai netapo išimtimi: O. Rokas grįžo namo ir sutiko savaitraščiui “Panevėžio balsas” papasakoti savo nuotykius iš įvairių pasaulio kampelių.

Dabar 24-erių keliautojas gali drąsiai jus konsultuoti pakeleivingų mašinų stabdymo klausimais. Kur lengviausia keliauti autostopu? Osvaldas nedvejodamas atsakys – Rusijoje. “Šalis didelė, viena kalba, yra daug kelių, vairuotojai gali bet kur sustoti. Gaila, kad Rusijoje žiemą šalta”, – šypsojosi Osvaldas.

Tačiau jo didžioji patirtis stabdant pakeleivingas mašinas prasidėjo ne nuo Rusijos. 2013-aisiais O. Rokas pasaulio pažinimą pradėjo nuo Afrikos.

Juodasis žemynas labiausiai panevėžietį traukė, viliojo, kartu ir gąsdino. “Čia visko galima tikėtis. Ypač prisižiūrėjus filmų ar prisiklausius įvairių baisių istorijų. Prieš kelionę jau buvau trumpai viešėjęs Afrikoje. Šio žemyno paslaptys – lyg magnetas traukia nuotykių ir egzotikos ištrukusius avantiuristus”, – pasakojo O. Rokas.

Prieš vykdamas į Juodajį žemyną Osvaldas patirties kaip išgyventi Afrikoje sėmėsi iš žinomo keliautojo, žurnalisto Dainiaus Kinderio knygos “Atgal į Afriką”. Tiesa, ten keliautojo nuotykiai aprašomi Vakarinėje Afrikos dalyje. O. Rokas pasirinko Rytinę žemyno pusę. Jo kelionės planuose buvo įrašytas Madagaskaras, Mozambikas, Zimbabvė, Zambija, Tanzanija, Ruanda, Uganda, Kenija ir Etiopija.

Sutikite, retas kas pasiryžtų keliauti autostopu, ypač vienam Afrikos žemyne. Vienatvė negąsdino, juolab stabdant pakeleivines mašinas visada šalia – naujas pašnekovas. O jei tapdavo liūdna ir namų ilgesys imdavo viršų – klausydavo lietuviškų dainų, dažniausiai pagelbėdavo Andriaus Mamontovo kūryba.

Osvaldo kelionė prasidėjo nuo Madagaskaro. “Dažniausiai laiko terminus sukuria vizos arba bilietai.

Atskridęs į Madagaskarą, turėjau bilietą atgal iš salos. Šioje Afrikai priklausančioje saloje praleidau mėnesį. Keliaujant po Afriką, rekomenduojama pasidomėti, kur kokie konfliktai vyksta. Paprastai daug informacijos suteikia šalių ambasados, į kurias tekdavo kreiptis dėl vizos. Klausinėdavau, ar ten pavojinga keliauti, ar ne. Siekiau išvengti karinių nemalonumų, rinkausi ramius regionius”, – pasakojo panevėžietis.

Jaunuolis stengėsi kelionę derinti su darbu, vengdavo įstrigti ilgam be ryšio. “Jei reikėdavo programuoti, rinkdavausi didesnius miestus, kur būtų viešbučių su internetu. Didelių problemų Afrikoje dėl to nepatyriau. Tiesa, sunkumų nebuvo ir Azijoje, Rusijoje”, – ekspertiškai konstatavo O. Rokas.

Kodėl dirbantis ir pajamas gaunantis keliautojas nesirinko kur kas paprastesnių būdų įveikti atstumus?

“Patinka tranzuoti, nes dažniausiai negali planuoti savo kelionės. Niekada nežinai, kur atsidursi kitą dieną. Negali žinoti, kas tave pakvies į svečius, kur apsistosi, ką aplankysi. Jei keliauji su autobusu, tu jau esi tam tikruose laiko rėmuose, žinai, kad tam tikru laiku būsi konkrečiame taške. Sustabdyta mašina gali tave pavežti ir dešimt, ir pusę tūkstančio kilometrų. Nežinai, kokiame mieste atsidursi. Neretai vairuotojai, kurie paveždavo, siūlydavo ir nakvynę, kviesdavo į svečius”.

Sapnuoti po Afrikos žvaigždėtu dangumi

Jei galvojate, kad panevėžiečio kuprinė bei visa manta turėjo daug sverti, užimti daug vietos, klystate. Standartinė, patogi, turistinė kuprinė, kurioje be svarbiausių daiktų tilpo ir nešiojamas kompiuteris, palapinė. Ji – svarbi kelionės dalis. Afrikoje nakvoti palapinėje? Kodėl gi ne!

Neretai to pavykdavo išvengti. Tiesiog gatvėje sutikti žmonės ar sustabdytų automobilių vairuotojai primygtinai kviesdavo į svečius ir siūlydavo nakvynę savo namuose. “Jeigu matydavau, kad saulė leidžiasi ir nieko nerasdavau, eidavau už gyvenvietės ir pasistatydavau palapinę. Tiesiog žingsniuodavau per miestelį, gatvėmis, dažnai į mane baltąjį visi atsisukę pirštais rodydavo, kas nors priėjęs paklausdavo, ką čia veikiu, kur keliauju. Sakydavau – tiesiog tiesiai. Labai dažnai vietinis pasiūlydavo užsukti į svečius, apsistoti pas jį. Taip iš arčiau susipažindavau, kaip jie gyvena”, – nakvynių paieškos didelių bėdų lietuviui nekėlė. Vietiniai – paslaugūs ir svetingi žmonės. Osvaldas svarsto, kad galbūt afrikiečiai jaučia dėkingumą baltiesiems už pažangą jų žemyne, galbūt tiesiog toks vietinių mentalitetas. Maždaug kas antrą naktį panevėžietis apsistodavo vis naujuose namuose.

Besidomintiems kriminalinėmis naujienomis turbūt nelengva suprasti, kaip pavykdavo Osvaldui išvengti piktų kėslų turinčių žmonių. Apie tai jaunuolis tiesiog negalvojo. “Jei likdavau pas ką nors svečiuose, matydavosi, kad žmonės neturi blogų kėslų. Kitas dalykas – didesniuose miestuose veikia “Couchsurfing” sistema, kai svečią nemokamai priima vietiniai, tai patikimas būdas rasti saugią ir nemokamą vietą nakvynei. Tokiu būdu galima susipažinti iš arčiau su vietinių kultūra ir gyvenimu”, – pasakojo Osvaldas.

Didesniuose miestuose ne problema apsistoti jaunimo nakvynės namuose, kai tekdavo padirbėti kompiuteriu, mielai rinkdavosi tokią nakvynę, kur yra galimybė naudotis internetu.

Čia panevėžietis sutikdavo kitus baltuosius, kurie Afrikoje daugiau nei metus gyvena, papasakodavo jam savo požiūrį į Afriką, pasidalindavo patirtimi. Tiesa, jam niekada nekilo minčių ilgiau pasilikti kokioje nors Afrikos šalyje. “Ne, dėkui”, – šypsosi Osvaldas. “Keliauti įdomu, tačiau gyventi, likti keleriems metams – nemanau, nenorėčiau likti. Gresia ligų pavojus, be to, tu vis tiek esi svetimas Afrikoje, turi įprasti prie didžiulio vietinių dėmesio. Yra pasaulyje kitų šalių, kur galbūt norėčiau ilgiau likti gyventi”.

“Vazavi!“

“Demonstruoti savo turtus ne tik neetiška, bet keliaujant gali sudominti piktų kėslų turinčius žmones. Tačiau tas turtingumas šalyje, kurioje nekvalifikuotas darbininkas uždirba 1-2 eurus per dieną, turi dar kitokius mastelius, nei mes įsivaizduojame”, – rašo Osvaldas savo bloge.

Gentyse, kaimeliuose gyvenantys žmonės dažniausiai vaikšto basomis, nesvarbu, ar jie eina iki kaimyno, ar iki už keleto kilometrų esančio vandens rezervuaro. Tik turtingesni miestelių gyventojai nusiperka iš vientisos gumos išlietas šlepetes.

Anot O. Roko, apie telefonus irgi panaši istorija – nedaugelis juos turi, o jeigu turi, tik tam, kad būtų galima būtiniausiu atveju paskaminti.

“Vaikams užtenka, kad jie savo nuotrauką pamato fotoaparate ir jie išsišiepę iki ausų, nesavu balsu šaukia per visa kaimą: “Vazavi! (Baltasis!)”, – pasakojo panevėžietis.

Nenorėdamas labai puikuotis, Osvaldas vaikščiojo su basutėmis, nešiojamą kompiuterį išsitraukdavo tik viešbučio kambaryje, o veidrodinis fotoaparatas naudotas tik ramioje gamtoje.

Štai Madagaskare sutiktas buvęs miestelio meras, vadinamas Papa, bandė klausti, kiek lėktuvo bilietas kainuoja iš Europos į Madagaskarą, bet O. Rokas neišduodavo tokios paslapties besivystančiose šalyse. Buvęs politikas – išsilavinęs žmogus, kuriam 63 metai, nors Osvaldui atrodė kur kas jaunesnis. Dėl šalies ekonominės situacijos, Papai neteko skraidyti didesnių atstumų, todėl gana nustebo sužinojęs, kad tarp Europos ir Madagaskaro yra tiesioginiai reisai, kurie trunka ne 4 dienas, kaip prieš tai galvojo, o tik 10 valandų.

Terminai pagal Madagaskarą

Madagaskare bei kitose Afrikos šalyse Osvaldas susitaikė su tradicine fraze “išvažiuojame dabar”. “Labai gerai!” – atsakydavo Osvaldas, ir kartais pridūrdavo: “Tik nubėgu prisipilti vandens ir galime keliauti”. Vėliau vėl patvirtino Madagaskaras, kad čia “dabar” nereiškia to paties, ką ir Europoje. Kartais atsitiktinai sutikti žmonės mielai priimdavo O. Roką į sunkvežimį, sutapdavo kelionių kryptys. Tik kartais žadėto “dabar” tekdavo palaukti ir kelias valandas.

“Kai ilgai lauki ir pagaliau sulauki, tai netgi laimingesnis jautiesi, labiau įvertini gautą gėrį, negu iš karto gavęs trokštamą paslaugą. Pagaliau pradėjome važiuoti sušokę į sunkvežimio kėbulą!”

Tiems kas mėgsta skaičius, jaunuolispaskaičiavo laiką: nuo to momento, kai pasakė “dabarišvažiuojam” iki kol pajudėjo transporto priemonė, praėjo 5 valandos. Bet užtat koks džiaugsmas apėmė keliautoją, kai pagaliau pajudėjo iš vietos. “Vėjas maloniai pučia į veidą, ir turint lakesnę fantaziją galima įsivaizduoti, kad važiuoji motociklu atogrąžų keliais arba dalyvauji Dakaro ralyje sunkvežimių kategorijoje. Ir štai judu Madagaskare toliau į nežinomybę”, – rašo savo dienoraštyje Osvaldas.

Beje, ištranzuoti iš afrikietiškų didmiesčių yra įdomu. “Kodėl? Daug mašinų, veiksmas sukasi greitai. Įšoki į vieną mašiną, po to perlipi į džipo bagažinę. Nutolus 100 km nuo miesto – vėl ramu. Lauki pusvalandį, valandą. Mašinų nedaug, o jei sustoja, toli dažniausiai neveža” – apie keliavimo ypatumus stabdant pakeleivines mašinas pasakojo O. Rokas.

Netikėti atradimai

Jeigu galvojate, kad daugumos Afrikos valstybių miestus lydi šiukšlės, pakelėse mėtosi plastikiniai buteliai ir kitos atliekos, klystate. Yra šalis, kuri, pasak Osvaldo, švaresnė už tvarką mėgstančias Vokietiją ar Daniją. “Tai tūkstančių kalvų šalis”, – pasakojo Osvaldas. “Ruanda – nepaprastai gražus kraštas. Aplinkui žalia, o valstybė yra beveik 3 kartus mažesnė nei Lietuva, bet turi 10 milijonų gyventojų. Todėl kiekvienas žemės lopynėlis panaudotas”, – apie Afrikos nykštukę dėstė panevėžietis.

Žmonės čia augina bananus ir ryžius. Viskas – rankų darbo, nors vargu ar žemės ūkio technika galėtų įkopti į stačias kalvas.

Ko galėtume pasimokyti iš Ruandos? Tai švaros miestuose. “Ruandoje plastikiniai maišeliai nelegalūs. Juos netgi atima iš turistų. Šalyje naudojami tik popieriniai maišeliai. Ruandoje kartą per mėnesį vyksta visuotinė švaros akcija, per ją gyventojai tvarko savo apylinkes”, – apie sutiktą švaros oazę pasakojo O. Rokas.

Unikali gentis

Keliaujant po Šiaurės Tanzaniją, labiausiai panevėžiečio dėmesį atkreipė necivilizuotai atrodantys, durklais apsiginklavę masajai. Tai gyvulininkyste užsiimanti klajoklių gentis. Masajai kilę iš Sudano ir ieškodami geresnių gamtos salygų atklydo iki į Šiaurės Tanzanijos ar Pietų Kenijos. “Masajai dažniausiai užsidangstę raudonu rūbu, nenešioja apatinių, vaikšto su durklu ir didele kuoka, galinčia suskaldyti kaukolę. Nors įstatymai draudžia ginklų turėjimą viešoje vietoje, bet masajams padaryta išimtis”, – pasakojo Osvaldas.

Keistos masajų tradicijos įrodyti vyriškumą prieš vedybas. Anksčiau turėdavo nudobti liūtą, bet dabar jie yra saugomi, už medžioklę gresia baudos, laisvės atėmimas. Kitas būdas įrodyti, kad vyras gali išlaikyti šeimą – gyvulio pavogimas. Masajai mano, kad visi galvijai priklauso jiems.

Ar masajai turi išsilavinimą, ar yra ragavę mokslų? “Sėdėjome prie stalo tryse: aš, tanzanas ir masajus. Uždavus šitą klausimą, tanzanas pradėjo juoktis ir pridūrė: jie net tušinuku nemoka naudotis. Masajus supykęs pradėjo pasakoti plačiau apie savo gentainius. Jiems pagal tradicijas mokslas nereikalingas, bet suvokiama, kad šiais laikais su kardu nieko nelaimėsi, todėl į pagalbą pasitelkiama knyga”, – apie klajoklius pasakojo Osvaldas. Pasak jo, vis daugiau masajų baigia mokyklas, universitetus, vėliau tampa advokatais, verslininkais, kasdien vaikštančiais su kostiumu, bet grįžus į gimtajį kaimą, turi persirengti tradiciniais rūbais, turėti peilį ir lazdą.

“Tik nedaugelis lanko mokyklas, bet tie, kurie mokosi, yra labai gabūs. Masajai gana unikali gentis Afrikoje. Jie išlaike tradicijas. Nors dauguma afrikiečių miestuose vaikšto apsirengę vakarietiškai, masajams tai nerūpi, jie vis tiek su savo raudonais rūbais, peiliu ir vėzdu”, – stebėjosi O. Rokas.

Savanorystė ir netikėtas pabėgimas

Tanzanijoje gana netikėtai Osvaldas paragavo pedagogo duonos mokykloje. Jis apsistojo mažame kaimelyje. Mozambike aplinkiniai kaulydavo iš jo pinigų, o čia kone kiekvienas kviečiasi į svečius. “Eidamas pro kaimelį gali išgirsti: “Mzungu, karibu (vert. Baltaodi, prašom į svečius)”. Užėjęs būsi pavaišintas kakaviniu pienu, bananų pyragaičiai ir netgi pasiulys vakarienę”, – pasakojo Lietuvos magelanas.

“Tanzanijos mokykloje – chaosas. Klasėje sėdi po 50 mokinių. Stalų neturi, tik gausybę suolų. Vietiniai mokytojai naudoja rykštę, kaip auklėjimo priemonę. Klausiau, ar yra kitokios auklėjimo priemonės, atsakė – ne, mušk su rykšte, kur problema?”, – įspūdžiais iš tanzaniškos mokyklos dalinosi O. Rokas.

Po kelių dienų keliautojas nusprendė, kad toks savanoriavimas ne jam. Tanzanijos žmonės nuo kolonijų laikų įpratę, kad viską už juos padaro baltaodžiai. “Prieš atvykdamas turėjau idealistines idėjas, kad jiems trūksta mokytojų, o savanoriai – vienintelis būdas išmokyti vaikus. Bet iš tikrųjų pedagogai tik norėjo mano laiko sąskaita sutrumpinti savo darbo valandas”, – teigė O. Rokas.

Lietuvis pareikalavo prižadėto darbo laiko, nes pamokų ir darbo valandų skaičius tik augo. Po nemalonaus pašnekėsio sutiko su reikalavimais, bet gana keista intonacija pridūrė, kad O. Roką perkels gyventi į kitą, gausiai apgyvendintą namą prie didelio turgaus. “Pirma kartą per 4 mėnesius Afrikoje pajutau, kad žmogus kažką planuoja nedoro. Nutariau, kad nebėra ko laukti ir laikas “tepti slides”, kol dar esu sveikas. Nuo ryto susikroviau kuprinę ir išsliūkinau nepastebėtas iš kaimelio. Toliau apsistojau didesniame miestelyje, kad prisitaikyčiau prie vietinio gyvenimo tempo”, – apie nuotykius Tanzanijoje pasakojo O. Rokas.

“Aplankiau žuvų turgų. Kvapą užuosti buvo galima dar autobusui neprivažiavus stotelės. Čia tikras chaosas: vieni iš jūros grįžta su laimikiu, išsikrauna, kiti rušiuoja žuvis. Treti jau daro aukcioną, bando kuo brangiau parduoti. Dar kiti rūpinasi prekystaliais su egzotiškomis žuvimis: rykliai, kardžuvės, žuvys-gyvatės. Dalis doroja, pjausto laimikį. Paskutiniai vaikšto ir pardavinėja jūros skanėstus”, – egzotišką vaizdą piešia O. Rokas.

Beje, kartais gražos tekdavo pačiam paprašyti arba paradvėjai tikėjosi, kad lietuvis palieka 300 procentų arbatpinigių. “Dažnai tanzaniečiai sako ne taip, kaip yra, bet tai, ką nori girdėti”, – šypsodamasis pridūrė O. Rokas.

Uganda ir naktinių plaštakių dėmesys

Afrikiečių kultūroje naktinis gyvenimas priklauso vyrams, o moterys lieka namuose vienos. Taigi baruose, klubuose moteriškos lyties atstovės keliauja tik kaip į darbą.

“Norėjome apžiūrėti naktinį gyvenimą viename Ugandos meiste Kampaloje. Buvome tryse: aš, suomis ir olandas. Sužinojome klubo, baro pavadinimus, susistabdėme taksi motociklus, ir mes jau prie įėjimo. Viduje skamba garsi muzika. Mus aptikrina su metalo detektoriais. Kartais juokingai atrodo užrašai, įspėjantys, kad šaunamųjų ginklų įsinešti negalima”, – nusišypso O. Rokas.

“Mes jau viduje. Einame link baro, o prostitutės pradeda kalbinti. Sėdamės prie suoliuko, kartu dar bent 8-ios plaštakės ieškosi vietos šalia. Persikraustome prie kito staliuko toliau nuo baro. Iki čia atsekė tik pusę jų. Iš karto atėjo apsauginis su klausimu: vyrai, reikia jums šitos kompanijos? Mūsų atsakymas neigiamas. Jis tik spragtelėjo pirštais ir visos mergužėlės savais keliais išsivaikščiojo”, – naktinio baro gyvenimą atskleidžia Osvaldas.

Dar visą vakarą trijulė sulaukdavo merginų kompanijos dėmesio. “Kartais ateina, nedrąsiai atsisėda, ir tik žvilgsniu bando vilioti. Kitos apsimeta neprieinamos, o kartais kitos tiesiai eina prie reikalo ir viską išrėžia”, – naktinių plaštakių komunikaciją atskleidžia O. Rokas.

Skirtingai nuo Lietuvos, naktiniuose baruose niekas neprisigeria, niekas nedemonstruoja agresijos. Vietiniams jaunuoliams pakanka poros buteliukų alaus ir viskas, gana. Niekas neprisisvaigina iki žemės graibymo, o atmosfera baruose – draugiška svetimšaliams baltaodžiams. Dėmesio svečiams iš Europos nestigo, afrikiečiai mielai bendravo, klausinėjo, ką jie čia veikia, kur keliavo, bet jokių piktų kėslų ir noro pasidaudoti.

Zambijos statybų ypatumai

Betranzuojant Zambijoje vieną vakarą panevėžietis praleido ir nakvodamas tradicinėje fermoje. Tai paprasčiausias vienkiemis, kuriame gyvena gausi šeima. “Jie sėja ir nuima derlių tik rankomis. Neturi net gyvulių. Užaugina per metus tik 1 toną, kurios pusę parduoda, o kitą pusę – suvalgo”, – Zambijos realybę žodžias piešia O. Rokas.

“Vėliau pasiekiau kaimelį, kuriame turėjau kontaktus dėl nakvynės. Kaimelis mažas, tad paklausus antro žmogaus kur gyvena Chintu šeima, vietinis prisistatė esantis šios šeimos narys ir jau keletą dienų laukė svečio”. Apvedžiojo lietuvį po Matumbo miestelį, aprodė draugams. Kitą dieną surengė ekskursiją po apylinkes. “Zambijoje žmonės, gyvenantys už miesto ribų, viską namų statybai pasigamina patys. Plytų gamyba paprasta: iškasa kieme esanti molį, sudeda į formas ir išdegina plytas lauže”, – apie statybinių medžiagų gamybos ypatumus pasakojo O. Rokas.

Stogas – iš šiaudų, netgi dažus randa miške. Pasak Osvaldo, paprastas namas pastatomas tik per 1-2 savaites. Maisto ruošoje – viskas taip pat rankomis. Netgi grūdai malami trinant akmenį į akmenį. “Atrodo, kad senovės lietuviai galėtų juos išmokyti vėjo malūnų statybos”, – pastebi O. Rokas.

“Zambijoje kur tik pažiūrėsi – išdegusi žolė. Kodėl? Nes tada krūmuose nesislėps gyvatės ir bus saugu rinkti drugio lervas nuo medžių, o po to šeima turės skanėstų. Teko ragauti šio deserto, paruošto kepant aliejuje”, – prisipažino O. Rokas.

Beje, Afrikos maistas skrandžiui – tikras išbandymas. Būtini vaistai, kurie padeda stabilizuoti virškinimą.

Iš arti nelegaliai

Osvaldas visa savaitę apsistojo vienuose keliautojų nakvynės namuose Zambijoje šalia Zambesės upės. Pagrindinė atrakcija miestelyje – apžiūrėti Viktorijos krioklius. “Tam pakanka tik vienos dienos ir dažnai keliautojai ilgiau viešbutėlyje neužsibūna. Kasdien susipažįsti su naujais keliautojais, “hostelis” užsipildo vakarais, o ryte visi išvažiuoja. Užtat vakare vėl nauja kompanija”, – pasakojo O. Rokas.

Panevėžietis pastebi, kad pasaulyje jaunimo nakvynės namų – “hostelių” – aplinka visada panaši. Gyventojų pagrindą sudaro 20-30 metų turistai, o dažniausiai pokalbių temos vyrauja apie keliones”, – pasakojo panevėžietis.

“Apžiūrėjau krioklius, poto į juos kitą dieną nemokamai prasmukome su vokiečiu ir su amerikiečiu, kuris tuo keliu jau antrą kartą ėjo. Kad patektumėme prie krioklių ir pamatytumėte juos iš daug arčiau, turėjome prasmukti pro policiją ir nacionalinio parko prižiūrėtojus, plauti upe ir lipti uolomis. Bet pabaigoje pasiekėme tikslą. Tai buvo tie patys Viktorijos kriokliai, kur upės vanduo krenta daugiau nei 100 metrų, tik iš arti. Galima jausti jų kvėpavimą, galią, didybę ir supranti, kodėl tai yra vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Faktas, kad čia patekome nelegaliai ir įveikėme kelią sausuma ir vandeniu, uždrausto vaisiaus skonį darė tik dar saldesnį”, – dalinosi neužmirštamomis akimirkomis Osvaldas.

Saulė diktuoja tempą

Dauguma mozambikiečių laikrodžių nenešioja, o jeigu ir turi, tai dažniausiai jis tik aksesuaras, lygiai taip pat, kaip žmonės Vakaruose nešioja apyrankes. Vietiniams tikslus laiko žinojimas nėra reikalingas, o kuri paros dalis nesunkiai išduoda saulė. “Jie nustebo, kai pasakiau, kad Lietuvoje žiemą diena trunka mažiau nei 8 valandas, o vasarą – kartais iki 17 valandų. Mozambike vietiniui sunku suvokti, kad, pavyzdžiui, miegoti eini tada, kai laikrodžio rodyklė muša atitinkamą valandą”, – pasakojo O. Rokas.

“Mes jiems kartais atrodome kaip robotai, pabundantys, dirbantys, valgantys pagal laikrodį. O mums atrodo keista, kad žmogus gali į darbą ateiti skirtingomis valandomis arba pramiegoti jį ir niekam tai neatrodys nepriimtina”, – kultūrų skirtumais stebėjosi lietuvis.

“Mozambike, o ypač Šiaurinėje dalyje nėra tokio didelio skirtumo tarp vasaros ir žiemos, saulė leidžiasi visada panašiu metu. Todėl nesunkiai organizmas pripranta prie saulės ritmo”, – apie prisitaikymą pagal gamtos pasakojo panevėžietis.

Anot Osvaldo, žmonės Mozambike linkę vakarus leisti kieme prie namų, sėdėti, sulaukti užeinančių kaimynų, šnekučiuotis su jais ir kartu valgyti po atviru dangumi. Mažesniuose kaimeliuose nėra elektros, todėl vienintelis šviesos šaltinis – mėnulis. Ypatingiems atvejams žmonės turi kišeninius prožektorius.

Pasibaigus visoms pokalbio temoms, žmonės klausosi gamtos garsų ar žiūri į žvaigždes. Niekas niekur nesiskubina. Jeigu kolektyvas jaunesnis, būtinai atsiras muzika, užsimiršę visi pradės šokti, dainuoti.

“Vakarienė – svarbiausias dienos valgis. Ji valgoma pora valandų po saulėlydžio ir gaminama po atviru dangumi. Visi šeimos nariai bent savo žvilgsniais padeda gaminti valgį. Krosnelės suvirintos, pirmame aukšte dega anglys, o antrame puodas ar keptuvė. O kai vakarienė paruošta, visi kartu valgo nekalbėdami. Jeigu kaimelyje yra žmonių, kurie yra senesni ar vieniši, jiems pagamintą maistą atneš kaimynas”, – apie ypatingus bendruomenės santykius Mozambike pasakojo O. Rokas.

Komunikacijos ypatumai

Jeigu nepažįstamas žmogus Mozambike nori užkalbinti, pasako madagumo frazę: “Ar tau viskas gerai?”. Pradžioje lietuvį tai šiek tiek šokiravo, nes tokį klausimą Europoje galima išgirsti tik ligoninėse arba prieš pat kelionę į sveikatos apsaugos įstaigą. “Po kurio laiko ir keliolikos tokių klausimų supratau, kad tai yra normalu. Geriausias atsakymas, kurį nusižiūrėjau iš vietinių – “Taip, viskas gerai”. Ir būtinas dešinės rankos nykščio pakėlimas, o jo vidinė dalis turi būti nutaikyta į žmogų, kuriam atsakai. Visa tai darant reikia plačiai šypsotis”, – apie susipažinimo procesą Mozambike pasakojo O. Rokas.

Jeigu žmogus jau geriau pažįstamas arba nori toks būti, jis paduoda ranką. Ir čia vėl reikia pratybų. “Lietuvoje priimtinas rankos paspaudimas, o čia – mažas žaidimas pirštais. Mozambikiečiai nestipriai paspaudžia rankas, paskui atleidžia, kad atsirastų bent centimetro tarpas tarp delnų. Taip lyg paspausdami keturis pirštus. Tada vėl paspaudžia ir kartoja iš viso 3 kartus. Dažnai kiekviena bendrija, draugija, provincija turi savo rankų spaudimo technikas. Visais atvejais, didelė šypsena yra labiau negu privaloma”, – atkreipė dėmesį Osvaldas.

Keliaujant labai lengva išmokti kalbas. Afrikoje daugiausiai panevėžietis viešėjo angliškai kalbančiose Šalyse. “Porą mėnesių teko praleista Mozambike, kur pagrindinė kalba – portugalų. Labai paprasta išmokti kalbą, kai aplinkui ją visur girdi. Dabar moku anglų, danų, rusų ir gana neblogai pramokau ispaniškai. Ateityje dar norėčiau išmokti prancūzų arba indoneziečių kalbą”, – ateities tikslus šioje srityje bėrė O. Rokas. Tokie tikslai ne be reikalo: dar šiemet panevėžietis keliaus į Meksiką, Centrinę ir Pietų Amerikas, tad savarankiškai išmokta ispanų kalba tikrai pravers.

“Tikėjausi daugiau pavojų, tikėjausi susidurti su agresyviai nusiteikusiais vietiniais. Tačiau pusmetį praleidus Afrikoje sutikau šypsenas, draugiškumą ir svetingumą. Pamenu, visiškai vargingame Mozambiko regione apsistojau vienkiemyje, kur gyveno labai neturtinga šeima. Nepaisant alkanų burnų, šeimininkas neužmiršo manęs. Nors sakiau, kad nereikia, turiu savo maisto, tačiau vos ne per prievartą man įsiūlė vakarienę ir valgėme kartu”, – ypatingas akimirkas prisiminė O. Rokas.