Savaitės pradžioje toliau gyvenau mozambikiečiu šeimoje. šeimininkas nusipirko mašiną bet dar teisių neturėjo tai pasisamdė vairuotoją kuris veždavo į darbą, iš jo ir laukdavo mūsų mašinoje.

Trečiadienį po pietų išvažiavau su traukiniu į Zimbabvę. 500km kelionė truko 20 valandų. Bendrakeleivius šnekėjo angliškai tai kelionė neprailgo. Tas nustebino kad ir kaip išsilavinęs žmogus būtų bet vistiek pasakoja kaip baltaodžiai engdavo juodaodžius, kaip neleisdavo baltos duonos valgyti ir vaigscioti prestižinėmis gatvėmis. Pardaviau pasieniečiui kyšį ir tada jau išleido mane iš Mozambiko. Kertant Zimbabvės siena didesnių problemų nebuvo tik reikėjo valanda palaukti kol jie atsigers arbatos. Zimbabviečiai pasirodė draugiški ir atsipalaidavę žmonės. Tik spėjau kirsti sieną, pasidomejau kur galima nusipirkti senųjų pinigų su daug bulių ir neužilgo gavau visa kolekcija. Jaučiuosi lyg Amarikoje čia. Visos reklamos, mankštinuosi, vitrinos angliškos. Mašinos didelės ir pagrinde visureigiai. Ir jie netgi amerikietišką dolerį naudoja. Savaitės pabaigoje pasiekiau Viktorijos krioklius. Su keliais keliautojais išėjome nusimaudyti į Zimbezės upę. Būdami ten išgirdome keistus garsus ir tai buvo drambliai! Nenorėjome susitikt jų džiunglėse nes jie užpuola žmones. Įšokome į mažą šakutę upėje ir laukėme kol jie pasitrauks ir klausėme ar jie neartėja. prie mūsų. Pradėjo tempti ir reikėjo eiti nes džiunglėse naktį ypač pavojinga. Žygiuojant pastebėjau dramblį kuris atsisukęs į mus ir lyg bandydamas žvilgsnį pagauti ėjo į mus. Viskas sustojo ir adrenalinas pradėjo pumpuotis į venas. Pradėjau dairytis medžio į kurį būtų galima įlipti. Labai pasisekė kad dramblys buvo neagresyvus ir toliau nuėjo savo keliais.