21 savaitė. Chaotiškos mokyklos, pabėgimas iš kaimelio ir beprasmiai tanzaniečių pokalbiai [2min skaitymo]

Jau pradėjau savanoriavimą Tanzanijos mokykloje. Gyvenu mažame kaimelyje. Jeigu kas nors angliškai ir moka, tai labai laužytai šneka. Apsistojau pas vietinį pastorių ir jo šeimą. Jie turi paprotį, kad kiekvieną maistą turi valgyti švarus. Tai prieš pusryčius duoda vandens nusiplauti veidui. Prieš pietus, vakarienę varo į „dušą“. Per 4 mėnesius afrikoje įpratau maudytis su šaltu vandeniu pasemtu iš kibiro. Bet čia pirma karta vanduo buvo panaudotas, nešvarus, muilinas.
Šeimoje buvo dar apie 8 vaikus, kurie neturi tėvų ir buvo čia priglausti. Visados mūsų maisto likučiai būdavo atiduoti vaikams. Jie valgydavo pasidėję lėkštes ant žemės.
Mozambike aplinkiniai prašydavo pinigų, o čia kviečia įsvečius. Eidamas pro kaimelį gali išgirsti „Mzungu, karibu“ (baltaodi, prašom (į svečius)). Užėjęs būsi pavaišintas kakaviniu pienu, bananų pyragaičiai ir netgi pasiulys vakarienę.
Tanzanijos mokyklos – chaosas. Klasėje sėdi po 50 mokinių. Stalų neturi, tik gausybę suolų. Vietiniai mokytojai naudoja rykštę, kaip auklėjimo priemonę. Pasiklausiau, ar yra kitokios priemonės, atsakymą gavau „ne, mušk su rykšte. Kame problema?“.
Po keletos dienų nusprendžiau, kad toks savanoriavimas ne man. Tanzanijos žmonės įpratę nuo kolonijų laikų, kad viską už juos padaro baltaodžiai. Prieš atvykdamas turėjau idealistines idėjas, kad jiem trūksta mokytojų, kad savanoriai vienintelis būdas išmokyti vaikus. Bet ištikro mokytojai tik norėjo sutrumpint savo darbo valandas.
Pareikalavau savo prižadėto darbo laiko, nes per daug pamokų duodavo. Po nemalonaus pašnekėsio sutiko su reikalavimais. Dar pridūrė, kad perkels mane į namą su daug žmonių prie didesnio turgaus.
Pirma kartą per 4 mėnesius Afrikoje pajutau, kad žmogus kažką nedoro planuoja. Nutariau, kad nebėra ko laukti ir „tepti slides“ kol sveikas.
Nuo ryto susikroviau kuprinę ir išsliukinau nepastebėtas iš kaimelio.
Toliau Tanzanijoje prasidėjo kalnai, kalneliai. Apsistojau didesniame miestelyje, kad prisitaikyčiau prie vietinio gyvenimo tempo.
Kartais gražos reikia pačiam paprašyti. Arba jie tikisi, kad palieku 300% arbatpinigių.
Dažnai Tanzaniečiai sako ne taip kaip yra, bet tai ką nori girdėti. Pavyzdžiui paklaustas kada išvažiuojam, bus atsakymas dabar, nors ištikro tik už 30min pajudėsime.
Tanzanijoje kalba – netiesioginė, kalbama „per aplinkui“. Kai jie susitinka, sveikindamiesi atrodo lyg stalo tenisą žaistų. Pavyzdžiui, jeigu nori mandagiai paklausti kelio, jūsų dialogas bus toks:
-Labas
-Labas
-Kaip sekasi?
-Gerai. Kaip šeima laikosi?
-Gerai. Kaip mašina važiuoja?
-Gerai. Kaip keliauti sekasi?
-Gerai. Kaip vaikams mokykloje sekasi?
-Gerai. Kaip sveikata šeimynos?
-Gera.
Beje, o gal žinai, kaip nusigauti iki …….