Alžyras yra toli gražu ne turistiška šalis, ypač palyginus su kaimynėmis, Tunisu ar Maroku. Ji turi savo naftos, ir stiprias religijos šaknis, o vakariečiai ten nereikalingi. Dar ir teroristinės grupuotės siautėja šalies kampuose. Bet visgi labai įdomu sužinoti, kaip žmonės gyvena jame, ir jį aplankyti.

Kainos stebina

Žemiau pateiktos kainos vietiniais dinarais, eurais (keistais juodojoje rinkoje) ir banko euro, nors niekados nekeitėme ten.

Sudėtingas patekimas į šalį
Gauti vizą yra problematiška. Lietuvos gyventojai gali vizą gauti tik Varšuvos ambasadoje. Pirma kelionė į ambasadą patvirtino mano nuogąstavimus – be privataus pakvietimo viza yra neišduodama. Agnė susirado pažįstamų iš Alžyro gyvenančių Anglijoje ir taip gavome oficialius pakvietimus, o su jais vizas jau išdavė su šypsena, nuvažiavus dar karta į Varšuvą. Įdomu, kad Jungtynėje Karalystėje esanti Alžyro ambasada yra griežtesnė ir reikalaujanti daugiau popierizmo, negu esanti Varšuvoje.
Susitvarkius biurokratinius reikalus, problemų atvažiuoti nebelieka, o pigių skrydžių bendrovė Vueling dažnai reisuoja iš Barselonos į Alžyr ir bilietų kainos prasideda nuo maždaug 45 eurų.

Praktiniai patarimai keliaujant

Pinigus reikia keistis juodojoje rinkoje, o kursas svyruoja nuo 160 iki 178 dinarų už vieną eurą, nors oficialus kursas yra apie 110. Kitaip tariant, pasikeitus pinigus juodojoje rinkoje viskas pasidaro trečdaliu pigiau.
Reiktų turėti bent kokius prancūžų kalbos pagrindus, nes kitaip išviso nesusikalbėsite su žmonėmis. Anglų kalbos klaidos matosi netgi kelio ženkluose, kur didelėmis raidėmis parašyta „Safty road“ (saugios kelionės).
Alžyras atrodo saugi valstybė. Kas pasakė, kad „nepastatysi policininko ant kiekvieno kampo“, turbūt dar nebuvo Alžyre, kur Saharos miesteliuose, tiesiogine ta žodžio prasme, bent keli pareigūnai ar kareiviai budi visa parą.

Išskirtinis arabų svetingumas
Mašinos laukti ilgiau keletos minučių netekdavo, o sustoję žmonės vaišindavo kava, arbata, sumuštiniais, įbrukdavo pinigų tolimesnei kelionei ar kviesdavo į namus ragauti ”Kuskus” (kuskuso). Dykumos miestuose mums praeiviai duodavo iškarto po du butelius vandens. Dar labiau negu svetingumas, stebina alžyriečių sąžiningumas keliautojų atžvelgiu. Būna tautų, kurios nori pasipelnyti iš turistų, nors svečius garbina, bet Alžyras nėra šitame sąraše. Ten nenusidėrėsi, nei taksi, nei sumuštinio, nei nakvynės kainos, nes tau ją sako tokią, kokią moka visi. Kartais netgi parduotuvės savininkas padovanoja prekes.

Prašmatnūs kambariai tik vyrams
Atėję į viena iš pigesnių miesto viešbučių Biskroje eilinį kartą yra paprašoma vedybų sertifikato, jeigu norime miegoti viename kambaryje, o jo nepateikus, yra duodami atskiri kambariai. Pirmasis kambarys parodomas Agnei, kuri atidariusi duris atsidūsta „o ne…“. Apartamentais tos vietos po laiptais nepavadinsi: langų nėra ir čiužinys ant žemės. Tačiau antrasis kambarys man yra antrame aukšte. Atidarau duris, o ten keturių metrų lubos, kelios lovos ir langas tarsi iš Che Gevaros viešbučio su vaizdu į palmes ir miestą. Prisiminęs Agnę, užklausiu administratoriaus: ar galiu apsikeisti šita nuostabų kambarį su tuo „sklepu“. O alžyrietis atsako: ne, nes šitas gerasis kambarys yra skirtas tik vyrams ir vaikams, o tas kitas tik moterims.

Na jau nėra taip blogai, nes atėjęs viešbučio savininkas padarė išimtis keliautojams iš užsienio.

Oras
Karšta. Dykuma yra dykuma. Iki 45 laipsniu buvo, nors ir tai buvo ruduo.

Apribojimai keliautojams
Keliaviečiai kambariai tik šeimoms. Pirma diena Alžyre, mes mieste klausiame policijos, kur rasti pigesnę viešnagę ir palydi mus. Prašome dviviečio kambario, o administratorius klausia „ar Jūs vedę?“. Keliaudamas dažnai apsimetu, kad nesuprantu, taip išvengdamas atsakymo. Ir dabar naudoju šita „technika“. Deje, tai nepadeda. Administratorius parodo į žiedą ir vėl klausia. Atsisuku į Agnę, ir klausiu, o ji papurto galvą, kad ne. Pasižiūriu į administratorių, ir patvirtinu jo įtarinėjimus. Jau visi aplinkiniai su plačia šypsena. O mes gauname du vienviečius kambarius nakvynei.

Krisčionybė Alžyre
Atvažiavę katalikų kunigai iš Ispanijos, Prancūzijos, Kongo ir Malio netiesiogiai bando populiarinti krikščionybę, nors ir koranas draudžia persiversti musulmonams į katalikus, ir už tai yra baudžiami gyvybės atimimu. Atvykeliai misionieriai moko vietinius užsienio kalbų ir stengiasi atvirai bendrauti apie religijų skirtumus su arabais. Jie taip pat rengia mišias vietiniams katalikams, kurių visame mieste buvo tik pora, neskaičiuojant dar keliolikos busimų ir esamų kunigų ir vienuolių. Jie save bijo vadinti misionierias dėl neigiamo atspindžio visuomenėje, ir teigia, kad jų pagrindinis tikslas yra padėti vietinei musulmonų bendruomenei. Kai kurie gyvena arabų šalyje daugiau negu 40 metų.
Šeštadienio vakare giedojame kriksčioniškas giesmes mažoje koklyčioje, visi laimingi ir išsišiepę, o mano laki fantazija isivaizduoja, kaip atskrenda molotovo kokteilis pro langą ar kalašnikovo šūvius. Oi ta žiniasklaida teigianti apie katalikų poziciją musulmonų pasaulyje. Po mišių paklausiau 34 metų juodaodžio kunigo iš Kongo, kokia katalikų padėtis Alžyre. Jis pabrežė, kad įstatymai nedraudžia, nors kitos negu Islamas religijos turi būti pasislėpusios po aukštomis tvoromis ir viešai nedemonstruojamos, nes ekstremistai gali surengti išpuolius.

Ghardaïa tikrai neeilinis dykumos miestas
Joje gyvena atsiskyrus nuo Islamo religija – Ibadi. Taip pat miestas išsiskiria įspūdinga architektūra.

Linkėjimai,
Osvaldas