Savaitės pradžioje toliau gyvenau tame gražiame ir egzotiškame kempinge. Jau pramokau su kanoje irstytis tai pasidariau ilgesnė ekskursija iki atviro vandenyno.

Atsiėmęs pasą ir gavės vizos pratesimą toliau keliavau į laukinė Afriką. Pirmą pasiekiau Montepeuz miestelį, kuris iškarto patapo mano labiausiai mėgstamas Mozambike nes turi gražų apvalų tarsi vulkaną kalvą. Taip pat didelė kulturų įvairovė nuo veidus užsidengusių musulmonių iki afrikiečių ir indų bei kinų. Po to keliaujant pagrindiniu keliu, jis vis siaurėjo ir siaurėjo kol galų gale liko tik vienpusė pravažinėta žolė. O mes čia su sunkvežimiu važiuojam ir dar greitai! Jaučiuosi tarsi Dakaro ralyje.

Šitame rajone pirma mašina sustoja, bet jos tenka laukti bent 1 ar 2 valandas. Po to važiuoju džipo kėbule. Aplink miškai lyg Lietuvoje. Žvalgausi aplinkui ir tikiuosi pamatyti bent kokį laukinį gyvūną. Bet deja.

Siustojo džipas, vairuotojas kaimelio gyventojui pasakė atnešti man kėdę ir palaikyti kompanija laukiant kitos mašinos.

Laukiu, laukiu, valanda praėjo, antra praėjo, ir jau trečia prasidėjo. Kaimelio vaikai susirinko ir žiūri į mane, kaip į televizorių. O pats kaimelis švarus net nėra ko lyginti su miestais. Vakarėjant žmogus atnešė vakarienę. Lėkštė ir turinys išvaizda yra antonimas gardžiam patiekalui, bet užtat paragavus buvo skanus! Manau kad tai buvo ožkos pieno varškė su cukrumi ir kruopomis.

Ką gi jau sutemo ir per 12 valandų nei viena mašina nepravažiavo.

Tik prabudau ir išgirdau sunkvežimį. Nubėgau ant kelio, susistabdžiau susipakavau kuprinę ir jau atgal važiuoju.

Sekmadienio nakčiai pasisvečiuoti pakvietė Mozambike gyvenantis Malavietis. Pavaišino vakariene ir pasistačiau palapine kieme. Šeimininkas miegojo kieme prie mano palapinės ir prižiūrėjo.