Toliau keliauju po Tanzanija. Tranzuoju. Sustoja moteris su savo mama. Jau gana įprastas klausimas „iš kur tu?“. Kartais atsakau, kad iš Europos ir daugumai tokio atsakymo užtenka. Bet šita moteris pasirodė išsilavinusi, tai pradėjau išsamesni apibūdinimą „aš iš mažos šalies šiaurės europoje…“. Mane pertraukė „Lietuvos?“. Nustebau, net išsižiojau. Pasirodo jinai prieš keleta mėnesiu priėmė pas save kitus keliautojus lietuvius (Karolį ir Eveliną. Plačiau apie jų įspūdingą žygį http://itervitae.me/) į svečius. Susidarė moteris stereotipą, kad jeigu keliautojas, tai lietuvis.
Pietų Tanzanijoje – šalta. Vietovės yra gerokai virš jūros lygio, kalnuotos. Oras gaivus, šaltas. Liepa čia temperatūra nukrenta iki 7c. Tai maždaug mūsų pavasaris, mums nebūtu šalta. Bet tanzaniečiams neturi apšildytų namų, radiatorių, žieminių rūbų. Todėl šalčių jie nelaukia, o atvažiavę čia mokytis, dirbti afrikiečiai taip ir ieško dingties kraustytis iš čia. Žmonės pagrinde žemės ūkiu užsiema. Tai viena iš neturtingiausių Tanzanijos dalių.
Toliau tranzuoju. Keliuose nedaug mašinų, o dar mažiau važiuojančių ilgas distancijas. Reikia po 15-20minučių laukti mašinos. Bet kai sustoja, paveža ilgas distancijas. Angliškai nedaug kas šneka, tik žmonės pabaige universitetus, būtent jie turi mašinas ir važinėja.
Žmonės draugiški, nenori keliauninko palikti viduryje niekur. Sutranzuotas Lexus džipas pavėžė iki savo fermos, ją aprodė ir jau atgal į miestą norėjo važiuoti iš kur atvažiavom. Pasipračiau kad noriu čia išlipti ir toliau tęsti kelionę iki Dar es Salaam. Vairuotojas pradėjo pasakoti, kad jau tempsta, kad nesaugu, kad geriau į miesta važiuoti ir susirast viešbutį. Parodžiau kad turiu palapinę, miegmaiši ir noriu užlipti ant netoliese esančio kalnelio ir ten atsikelti. Tada vėl pradėjo laužyta anglų kalbą „viešbutis geriau, saugumas“ ir paskambino sūnui, kad pavertėjautų. Jiems buvo sunku suprasti, kad galima kempingauti gražiausiose pasaulio vietose, kur tik nori. O aš tikrai nenorėjau praleisti vakaro tarp 4 sienų, kai galėjau pasitikti saulę ant kalno, laukinėje gamtoje. Po kurio laiko atsibodo įrodyti, pakeičiau istoriją „tęsiu kelione iki kito miestelio, ten susirasiu viešbutį, dar turiu apie valandą kol nusileis saulė“. Dabar mano planas jiems patiko, ir atsisveikinęs pradėjau žygiuoti kalno link.
Pasiekiau dydžiausią miestą Tanzanijoje – Dar es Salaam. Tai vienas didelis chaosas. Žmonės pasakoja kad jame nuo 3 ar net 5 milijonai gyventojų. Miestas pakrantėje o tai reiškia, kad musulmonų pagausėjo. Mat arabų pirkliai atvežė į Afriką ne tik prekes bet ir religiją.
Gyvenau pas kanadietę Lisa. Jinai čia atsikraustė prieš puse metų kartu su dukra. Angsčiau gyveno, dirbo, savanoriavo Ganoje. Po dukros gimimo buvo grįžusi į Kanadą bet po kurio laiko suprato, kad jeigu visi sako: „neįmanoma vienišai mamai gyventi 3-iojo pasaulio šalyje“, tai dar nereiškia, kad ištikro negalima, ir iškeliavo. Pradžioje Botsvana, poto keleri metai Bangladeše, o dabar Tanzanija.
Aplankiau žuvų turgų. Kvapą užuosti buvo galima dar autobusui neprivažiavus stotelės. Turguje – chaosas. Vieni iš jūros grįžta su laimikiu, išsikrauna. Kiti rušiuoja žuvis. Treti jau daro aukcioną, bando kuo brangiau parduoti. Dar kiti turi prekystalius egzotiškoms žuvims: rykliai, kardžuvės, žuvys-gyvatės. Dar vieni doroja, pjausto laimikį. Paskutiniai vaigšto ir pardavinėja jūros skanėstus.
Ištranzuoti iš afrikietišku didmiesčių įdomu. Kodėl? Nes daug mašinų. Veiksmas vyksta greitai. Įšoki į vieną mašiną, poto perlipi į džipo bagažinę. 100km nuo miesto vėl ramu. Laukiu 30min, valandą. Nedaug mašinų ir tos nevažiuoja toli. Iš toli matau ateina oranžiniomis skaromis pasipuošusi musulmonė. Veidas uždengtas, tik vilioklijiškos rudos akys matosi. Oda ganėtinai šviesi, uždangalai nuo saulės vonių apsaugo. Kalbėjo taisiklinga anglų kalba, mokinukės balsu.